GABU partnerių „idialogue“ atstovas Saulius pasakoja apie barjerus, su kuriais tenka susidurti planuojant keisti karjeros kryptį, pristato ryškiausias karjeros tendencijas Lietuvoje ir įrankį, galintį padėti kiekvienam šiuo metu esančiam kryžkelėje.
Būkime atviri – „sek savo svajone“ skamba gražiai tik tol, kol neturime būsto paskolos, lizingų ar šeimos, kurios gerovė priklauso nuo kasmėnesinio pavedimo į banko sąskaitą. Finansiniai įsipareigojimai yra realiausias ir sunkiausias barjeras, sukuriantis atsakomybe grindžiamą baimę, kuri priverčia žmogų aukoti savo psichinę sveikatą vardan saugumo. Tai nebėra tik baimė keistis, tai – baimė nesugebėti pasirūpinti savo gyvenimo pamatais.
Kai aplink girdime istorijas apie masinius atleidimus, matome dešimtis nesėkmingų kolegų bandymų įsidarbinti ar skaitome apie krizę tam tikruose sektoriuose, noras keisti sritį tampa panašus į savižudybę.
„Rinkos situacija veikia kaip kolektyvinis paralyžius. Matydami kitų nesėkmes, projektuojame jas sau, nuspręsdami, kad dabar „ne laikas“. Taip atsiduriama laukimo kambaryje, kuriame praleidžiami geriausi profesiniai metai. Galiausiai, dažnai žmogų stabdo ne baimė judėti, o tai, kad jis nemato, kur eiti. Tai nėra paprastas informacijos trūkumas – tai vidinis triukšmas, dažnai net informacinis triukšmas, kuris užgožia visus norus. Kai ilgą laiką darai tai, ką „reikia“, vidinis kompasas tiesiog sugenda. Žmogus jaučia, kad „čia“ būti nebegali, bet „ten“ jam yra migla ar per didelis pasirinkimų kiekis. Šis aklumas sukelia specifinį paralyžių, kai bijoma žengti bet kokį žingsnį, kad jis netaptų dar viena klaida“, – pasakojo Saulius.
Didžiausias barjeras, „idialogue“ atstovo nuomone, dėl kurio žmonės delsia keisti darbo vietą, net jeigu ir joje nesijaučia gerai, yra pasąmoninis prisirišimas prie esamo diskomforto.
„Žmogaus psichika evoliuciškai užprogramuota teikti pirmenybę pažįstamam skausmui, o ne nepažįstamam potencialiam džiaugsmui. Kadangi dabartinis darbas, nors ir kelia kančią, yra prognozuojamas, žmogus žino, kiek tiksliai jį įžeis vadovas, žinai, kokį nuovargį jaus vakare – tai tampa savotiška komforto zona. Išeiti iš jos reiškia netekti kontrolės, o žmonės šito nemėgsta“, – teigė jis.
Saulius pabrėžė, jog svarbu atskirti nuovargį nuo profesinės aklavietės. Nuovargis yra tada, kai kūnas išreiškia norą sustoti, profesinė aklavietė – kai vidus šaukia signalizuodamas, kad eini ne į tą pusę.
Jei po atostogų jaučiatės pailsėję, bet vos peržengę biuro slenkstį pajaučiate staigų energijos krytį ir cinizmą – tai sielos nuovargis. Perdegimas dar gali turėti prasmės darbe prieskonį, o realus poreikis kiesti kryptį yra visiškas prasmės nebuvimas. Saulius įvardija tai „būsena, kai nebetikime, kad buvimas dabartiniame darbe ką nors keičia, išskyrus banko sąskaitos likutį“.
„idialogue“ pristato penkių minučių karjeros testą, kuris padės suprasti, ar noras keisti karjerą kyla iš brandžios motyvacijos, ar iš laikino perdegimo.
Testo tikslas – ne pirštu parodyti į konkrečią profesiją, o suteikti skaidrumo tam chaosui, kuris vyksta viduje. Tai įrankis, padedantis suprasti, ar tas nuolatinis, kiekvieno pirmadienio „negerumas“ yra tik laikinas baterijų išsikrovimas, ar gilus, vertybinis signalas, kad profesinė kryptis pamažu naikina asmenį iš vidaus.
„Tiems, kurie jau turi idėjų, testas veikia kaip saugiklis. Jis padeda patikrinti, ar tos kelios kryptys, apie kurias galvoji, yra tikrai vedinos realios motyvacijos ir poreikio keisti kryptį, ar visgi tai labiau bandymas pabėgti nuo kažko į pirmą pasitaikiusią „madingą“ sritį.“
Pirmasis ir svarbiausias žingsnis yra atsisakyti iliuzijos, kad profesinis lūžis privalo būti staigus šuolis į finansinę prarają, nes sėkmingiausi pokyčiai vyksta per „minkštąjį perėjimą“. Vietoj radikalaus išėjimo iš darbo, pradėkite nuo mažų, saugių eksperimentų: skirkite kelias valandas per savaitę naujos srities mokymuisi, pokalbiams su tos srities mentoriumi, CV ruošimui ir kitiems mažiems žingsniams, kol vis dar gaunate stabilų atlyginimą. Tikrasis finansinis pavojus yra ne laipsniškas srities keitimas, o profesinė stagnacija, kurioje jūsų vertė rinkoje pamažu krenta dėl dingusios motyvacijos“, – kalbėjo Saulius.
Anot jo, „per vėlus“ laikas karjeros pokyčiui egzistuoja tik tada, kai žmogus viduje pasirašo savo profesinės pensijos aktą likus 20 metų iki tikrosios. Biologinis amžius šiandieninėje rinkoje praranda prasmę, nes karjera nebeatrodo kaip tiesi laiptų linija.
Tai greičiau modulių rinkinys, kurį galima perrinkti bet kuriame etape. Pavojingiausia yra likti ten, kur smalsumas jau miręs, nes būtent entuziazmo trūkumas daro specialistą nekonkurencingą. Patirtis rodo, kad brandūs keitėjai turi milžinišką pranašumą: jie atsineša emocinį intelektą, gebėjimą valdyti krizes ir sisteminį mąstymą, ko jauni talentai tiesiog fiziškai negali turėti.
Jei žmogus jaučia, kad dar turi penkerius ar dešimt metų darbingo laiko, tai yra daugiau nei pakankamai tapti naujos srities meistru, todėl vienintelis „per vėlus“ momentas yra tas, kai baimė prarasti komfortą tampa didesnė už norą gyventi prasmingai.
——-
Sėkmingų karjeros pokyčių sėkmės istorijos su „idialogue“:
